Laimingo hedonisto užrašai

Atėjo laikas, ėmiau, ir išsikrausčiau. Pasiilgau pokyčių, o nauji butai dabar brangūs, tai beliko tik kraustytis virtualiai. Spėju, tai atbaidys ir tuos tris mano skaitytojus, bet ką padarysi. Nauji mano namai:

Ir toliau rašysiu apie smulkius gyvenimo malonumus. Užsuk.

Nors šiuo metu gyvenu sostinėj, didžioji mano gyvenimo dalis prabėgo ir dabar dar kartais tebevyksta Kaune. Jei pagalvoju apie tingų sekmadienio rytą ir kavą, tai iškart prisimenu “Bella Toscana”, jaukią kavinukę Laisvės alėjoj, kur ir kava skani, ir padavėjai garsiai sveikinasi, ir desertų yra, ir aplinka.. nors ką aš čia rašau - nebėr “Bella Toscanos”, nebėr! Yra tik visą Kauną uzurpavusi “Bella Italia”, anksčiau žinota kaip “Pas Paollo” ar kažkaip panašiai.

Ir kaip taip galima - vietoj įprasto didelio capuchino puodelio gavau stiklinę, vietoj subtiliai familiarių padavėjų aptarnauja labai formali ir nieko neraukianti aptarnavime moteriškė smala sugadintais plaukais, vietoj itališkos duonelės su sūriu ir salota sumuštinio gavau mikrobangėj išprievartautos bulkos su majonezu kažką (kas įdomiausia, produktai beveik tie patys), o vietoj skanių riešutinių ar varškės tortų - sintetinis biskvitas su purškiama (feee…) grieinėle.

Grįžau atgal į Vilnių ir paskelbiau gedulą. Gedžiu ne tik kavinės, kur vidury darbo dienos, žiemą, pusvalandžiui visad rasdavau itališkai šiltą sekmadienį, gedžiu savo vilčių, kad aš ne viena tokia, kuriai ne tas pats, iš kokio puodelio gerti kavą. Tik nepasakokit man apie niūrią verslo realybę, nu netikiu, kad pašildyti duoną orkaitėj kainuoja daugiau nei mikrobangėj, kad permatoma stiklinė pigesnė už normalų puodelį, ir kad taip brangu paaiškinti padavėjai, kad nedera pavogti lėkštės žmogui iš panosės, jam dar nebaigus kramtyti.

Šiaip ne taip, peiliu ir šakute, sumaumojau sumuštinį, giliai atsidusau ir išėjau visiems laikams. Panašu, kad ne aš viena, nes anksčiau buvusioj populiarioj kavinėj daugiau nebuvo nė vieno žmogaus. O naujasis savininkas sakys - va, matot, krizė.

Kaip stipriai plaka širdis, kaip nerimsta, blaškosi mintys ir vis grįžta ten pat, nepajėgdamos atsispirti. Kiek erotikos, kiek jausmo. Užteko vienos akimirkos, vieno žvilgsnio ir paskendau, nebenoriu išnerti, nenoriu realybės. Mes nepažįstami, ir negalim tokie būti - aš senis, nieko negaliu pasiūlyti, ji - jauna ir graži, sėkmė ją lydi, o aš saviškę jau išnaudojau. Bet nesvarbu, užteks ir tiek, to vieno žvilgsnio. Svajos pinasi ir sukasi, sunku išlaikyti pusiausvyrą, ir taip suskausta, kai tikrovė stukteli į kaktą. Velniop tikrovę, pagyvensiu dar šiandien sapne, o ryt jau blausesnis mintyse bus žvilgsnis, ir ne taip skaudės tikrovė. Dar gyvas, ačiūdie, ir to gana. Tas žvilgsnis. Buvo gera. Aš gyvas. Dar.

Tai nutiko vakar. Nieko neišsigalvojau.

Aplinka. Gryna iliuzija. Kvepia smilkalais, bet groja Rihanna, prie gretimo staliuko iš vienos pusės žurnalistė ima interviu, iš kitos - pora naujųjų rusų, užkandžiauja. Maistas - sumuštiniai, bet prie jų gaunu salotų su daigintomis pupelėmis. Pro langą gali stebėti ar jau atvažiavo tavo autobusas, bet sulaukęs jo, tingi kur nors eiti. Tegu jie sau skuba. Tai toks įspūdis.

Aptarnavimas. Žavingas barmenas/padavėjas. Šiltai, familiariai ir jaukiai.

Kainos. Virš dešimt litukų už padorų sumuštinį. Negaliu jiems atsispirti.

Reziume. Aišku, eisiu dar ir dar kartą. Turėčiau paminėti, kad kalba einą apie tą “Brius Ly” prie “Skalvijos”, taigi eidama į kiną, visad pasilieku gerą pusvalandį užkandžiavimui. Bet ši apžvalgėlė, leiskit man ją taip pavadinti - pati subjektyviausia, nes kinas ir aplinka man sukuria tookią nuotaiką - kažkas tarp noro viską mesti ir atsiduoti bohemiškam gyvenimui ir priešgimtadieninio jaudulio, kai žinai, kad tuoj nutiks kažkas labai gero. Susitiksim?

Sparnuuootosios supynės..

Ši frazė man kur kas daugiau nei skambi metafora. Vakar kaip tik tokiose supausi - siūbavau parasparnį, bandydama pagauti rimtmą ir įsupti jį vis labiau ir labiau. Supynės, tik kad aukštis nuo žemės - apie 300 metrų. O besisupdama dar spėjau ir pafilosofuoti apie du dalykus:

Pirma. Kartais gyvenime būna taip, kad su įkarščiu imiesi veiklos, ir kažkodėl kraupiai nesiseka. Prisimeni savo lūkesčius, dedi visas įmanomas pastangas, ir visvien esi ne daugiau nei vidutiniokas, ar dar blogiau - nevykėlis. Norisi viską mesti, ir tik pirminis užsispyrimas verčia judėti pirmyn. Iš kur žinoti, kad verta tęsti? Nes būna, žmogus priima ir neteisingus sprendimus, o vėliau, nenorėdamas pripažinti klydęs, tęsia nemielą veiklą ir nieko doro toje srityje nenuveikia. Arba atvirkščiai - veikla būtent ta, kurios žmogui reikia, tiesiog didžiulis noras kuo greičiau išmokti ar kuo daugiau pasiekti sąlygoja klaidas, ir jis ima savimi nusivilti. Ir per anksti metęs darbą, nesužino, kad tai galėjo tapti jo gyvenimo sėkme. Jau girdžiu populiarosios psichologijos mėgėjus šaukiant - reikia klausyti širdies! Bet dažnai sunkesni sprendimai būna teisingesni (nors tai irgi ne taisyklė, veikiau statistinis dėsnis), tad vidinis balsas gali patarti eiti lengvesniu keliu.

Kaip ten bebūtų, danguje aš jaučiuosi vis geriau, taigi tai - tik pasvarstymai.

Ir antra. Besisupdama pastebėjau (instruktorius irgi), kad vos pataikiusi į ritmą, pradedu skubėti ir tarsi stabdyti sparno siūbavimą. Viskas aišku - baimė. Viena yra tolygiai sklęsti, o kita - pasiduoti nešamai, kai atrodo, kad sparnas tavęs beveik neklauso. Sąlygos saugios, protas tą žino, o pasąmonė linkusi priešintis. Niekšė. Teks ją kažkaip įtikinti, nes supynės - tik pradžiai, danguje galima ir rimtesnes figūras raityti. Ir norisi, tik baisu. Tikiuosi, čia panašiai, kaip su mašina - pradžioje buvo baisu vienai į gatvę išvažiuoti, o dabar jau vienas malonumas lėkti vingiuotu keliuku (neviršykit greičio - stop karui keliuose). Galbūt, pasisupusi dar kartelį ar du, pajusiu, kad kontroliuoju sparną daug labiau, nei atrodo, ir tada jau iš tikrųjų supsiuos. Jau nekantrauju vėl kilti.

… du trys čia čia viens du trys čia…

Skamba ausyse. Vakar aš, meška iš prigimties, mergaitė su pagaliu pilve (fizinio mokytojos komentaras), seniai prabėgus laikui pradėti šokėjos karjerą, vis gi šokau. Trepsėjau į trenerio plojimų taktą ir be proto džiaugiausi (tada, kai nebuvau per daug susikaupus, kad kojos nesusipintų). Nepaisant to, kad šiuo metu labai striuka su laiku, nepaisant to, kad šis malonumas kainuoja, ir net gi nepaisant to, kad teks dar daugiau derinti ir planuoti, aš pasiryžau ir pradėjau. Nežinau kiek laiko tai truks, neilgai greičiausiai, bet tikiuosi, to pakaks, kad daugiau nereiktų šokių aikštelėj judinti tik rankų.

Gyventi reikia dabar. Každėl šiuo metu man tai pasidarė labai svarbu. Nenoriu, kad esminai suvokimai ateitų tik tada, kai jau vėlu ką nors pakeisti, todėl bandau gyventi taip, lyg rytoj dar labiau nebus kada. Nes dažniausiai taip ir būna.

Dabar kaip tik Pertraukėlės Sau laikas. Proga pagalvoti, ko dar norėčiau.

Maistas lygu malonumas.
Lygu sąmoningumas
Lygu atsakomybė.

1983 metais protingas romietis Carlo Petrini nusprendė pasipriešinti naujo “McDonalds” atidarymui Romoje. Vėliau tai tapo pasipriešinimu viskam, ką simbolizuoja “McDonald’s” - greičiui, skubėjimui, visur vienodam, bet kaip pagamintam maistui. Taip gimė “Slow Food” - tarptautinis judėjimas už maistą kuris yra ”geras, švarus ir teisingas”. Judėjimo narių (ir mano) nuomone, tai, ką žmonės valgo yra daug svarbiau, nei gaunamas malonumas ar netgi sveikata - tai gali lemti politinius ir socialinius pokyčius, gali padėti išgelbėti planetą nuo ekologinės katastrofos. Nes žmogus, kuriam svarbi maisto kokybė, renkasi tinkamai užaugintą maistą, taip remia atsakingus gamintojus ir skatina teigiamus pokyčius.

Taip pat “Slow Food” skatina įvairovės išsaugojimą - valgydamas maisto, kuris nuo seno buvo gaminamas toje vietoje iš vietinių resursų, skatina ne tik tautinio indetiteto išsaugojimą, bet ir saugo vietines gyvūnų bei augalų rūšis, mažindamas svetimų rūšių invazijos grėsmę.

Tavo lėkštėje telpa viskas - ekologija, ekonomika, tautinis išskirtinumas, socialinė atsakomybė ir asmeninis malonumas. Tereikia protingai rinktis - vietinį obuolį, ar Nyderlanduose užaugintą, greitą, beskonį maistą, ar gardų naminį. Tam nereikia maišo pinigų ar fantastišku pastangų - reikalingos tik žinios.

Registruojuosi, o šalta programa manęs klausia - kas tu?

Ir palieka tik vieną mažyti langelį atsakymui įrašyti.

Mama, rimtai rašau, jei esu “supermamoj” ar panašioj vietoj. Bet nedažnai ten lankausi, nekrykštauju dėl kiekvieno išdygusio danties, nenagrinėju sauskelnių turinio ir netgi nevedu vaiko pasiekimų dienoraščio. Na taip, mama aš, bet visgi…

Inžinierė, išdidžiai sakau, jei kam rūpi profesija. Na, netikra, be darbinės praktikos, pasišventusi grynajam mokslui. Ir dar - svajoklė, išsiblaškėlė, na kokia iš manęs inžinierė.

Ragana - jei kalba eina apie vidinius pasaulius. Ne fėja, ne burtininkė, tą tiksliai žinau, su savo ritualais, užkeikimais ir talismanais. Bet krištolo rutulys jau senokai dulka ant lentynos, o žolelės tik peršalimui, o ne liūdesiui gydyti beliko.

Gurmanė, nedrąsiai, savoje kompanijoje, jei kas prisipažįsta, kad neteikia maistui reikšmės. Na kaip taip galima, taigi čia maistas! Pasipiktinu, o paskui kaltai nuleidžiu galvą - neišleidau nei šimto litų vyno buteliui, nepuoliau į restoraną austrių sezono atidaryti, ir ryklienos neragavau. Mėgėja viso labo.

Pilotė, ir čia pat priduriu - dar be licenzijos, bet jau tuoj tuoj. Ir taip jau metai. Ateis laikas, aš neskubu.

Laimingas tingus hedonistas - jei kam rūpi mano kitas aš. Bet čia kitas aš, o ne aš, tai beveik visai netinka.

Bet giliai giliai žinau kas aš. Ir kam aš čia esu. Tik nedrįstu garsiai pasakyti.

Nors už lango dar tik prasidėjo rudens lietūs, aš jau svajoju apie žiemą. Apie purią sniego pusnį, vėją ausyse ir gaivų kalnų orą. Tikrai taip, kalnų, kaip ir kasmet, net pati nežinau ko labiau laukiu - Kalėdų ar slidinėjimo.

Slidinėjam jau ne pirmus metus, todėl galiu vadinti save patyrusia. Ne ta prasme, kad gerai slidinėju, kad jau daug patyriau:). Taigi, išsiruošus slidinėti jums pirmiausia reiks kostiumo. Galima, pavyzdžiui, trasoje atrodyti kaip italei arba rusei (galioja merginoms) - jos slidinėja ne tik su naujausiais mados namų slidinėjimo kostiumais bei akiniais, bet ir su kruopščiu makiažu ir auskarais iki pečių. Nepatartina pradedančioms, ir teks lėtai bei atsargiai slidinėti - nugriuvus užkibęs auskaras gali nuplėšti pusę ausies, o sniego šūsnis į veidą sukurs abstrakcionizmo šedevrą iš paties kruopščiausio makiažo. Man tas negalioja - aš, kaip tikra lietuvė, jau kelinti metai slidinėju tuo pačiu “Audimo” kostiumu, ir trasoje sutinku ne vieną tokią pat lietuvę:). O apie makiažą nėra laiko net pagalvoti - norisi kilti iš pat ryto vos pradėjus veikti pirmam keltuvui. Beje, dar vienas svarbus aprangos akcentas yra kepurė - kuo kvailesnė kepurė, tuo “kietesnis” slidinėtojas. Jei sutikot trasoj vaikiną su ragais ar žaliais plaukais ant kepurės, tai reiškia, kad jis gimė su slidėm ir moka visokių vikruntasų. Rimtai, šita taisyklė ne kartą pasiteisino:).

Na, kai jau turit kuo apsirengti, galima ir slidinėti. Trasos dažniausiai būna mėlynos - varliams ir lūzeriams, raudonos - tiems, kurie jau slidinėja, ir juodos - tokios stačios, kad skardis užsilenkia į kitą pusę, ta prasme kampas didesnis nei 90 laipsnių (juokauju). Dažniausiai mėlynos buna plačios ir lygios (šioje vietoje esminis žodis yra dažniausiai), su daug erdvės manevruoti, raudonos - kiek siauresnės, kartais statesnės, su kauburiais arba posūkiais, ir juodos - su posūkiais, nelygia danga, nudrožtu sniegu ir kitom blogybėm. Beje, apie mėlynas išmaltas ir pilnas žmonių trasas mes sakom - tokios tamsiai mėlynos, kad net pajuodavo. Nepadarykit klaidos pirmą kartą kildami į trasas - pamačius raudoną trasą, gali dingti noras leistis, o kito kelio žemyn nėra. Kartais keltuvai leidžia jais važiuoti žemyn, o kartais nuvažiavęs gali gaut į dūdą nuo operatoriaus, kuriam dėl jūsų teks keltuvą stabdyti. 
 
Slidinėjimas dažniausiai vyksta taip: pirmą kartą skersai trasos į vieną pusę, tada griūnam, perkeliam slides, į kitą pusę, vėl blinkšt, perkeliam, ir kartojam iki apačios. Vėliau išmokstama padaryti posūkius nenugriuvus, prisistabdyti, o dar vėliau šliuožiama kaip profesionalai - užpakaliuką tik vikst į vieną pusę, vikst į kitą, pristabdom slidės briauna, važiuojama tiesiai žemyn su nedideliais pavingiavimais. Merginoms turėtų pukiai gautis :). Galima, be abejo, mokymosi laiką žymiai sutrumpint pasisamdžius instruktorių. Iškart parodys kaip vizgint uodegėlę ir pirmyn. Mes, kvaileliai, rinkomės neva pigesnį kelią. Nerekomenduoju :/ Beje, vienais metais man nuskilo - pirmą dieną buvo tokia pūga, kad nemačiau kur leidžiuosi. Puikiai paslidinėjau - kai nematai, kokio statumo trasa, tai ir leistis nebaisu:).

Pramokus slidinėti, arba eilinį kartą gulint ant užpakalio, galima pasidairyti. Žavingiausias vaizdas trasoj - vaikų darželis. Penkiamečiai (ir netgi trimečiai) pypliai su ryškiomis liemenėmis ir šalmais, dėl kurių jų galvos atrodo didelės kaip ateivių, išsirikiavę vorele kaip žąsiukai, leidžiasi žemyn. Ir tokiu greičiu, kad aš suprantu, kodėl tėvai pageidauja mokymosi proceso nestebėti - infarktą galima gaut. Merginoms - verti dėmesio ir jų instruktoriai, jauni vaikinai, dailūs, atletiški, įdegę kalnų saulėje ir išdidžiai nepastebintys merginų žvilgsnių. Ir toks visas gražus ir išdidus instruktorius pričiuožia prie pyplės mergytės.. priklaupęs išsitraukia nosinę ir nuvalo jai snarglį! Ak… atsiduočiau nedraugavus, kaip juokaujama tokiais atvejais:). Patartina čiuožiant į instruktorius ar ką kitą neužsižiopsoti - nutrenksit niekuo dėtą dieduką vokietį ir apturėsit ekstremalų malonumą būti nuleisti nuo kalno. Greitukė ant kalno irgi su slidėm, nelaimėlius paguldę į lovį, pasikinko ir tempia paskui. Atrodo kraupiai, nes greitis tikrai didelis, kaip greitukei ir priklauso. Bet pamatyt įdomu, kad ir kaip nelaimėlio gaila būtų.

Tai tikrai dar ne visa mano patirtis slidinėjant, bet ir taip jau paklodė gavosi. Čia dėl to, kad slidinėt taip norisi… Nebandei dar? Lekiam šiemet kartu ;).

paskutinė nuotrauka iš  www.msnbc.msn.com

Yra daugybė būdų gerai praleisti laisvalaikį. Vieni jų tingūs, kiti ekstremalūs, dar kiti - tiesiog linksmi. Bet yra būdas, tinkantis visiems, kurie turi laisvo laiko, ir nori jį praleisti prasmingai - savanorystė.

Prisipažinsiu, ilgai pati į svanoriavimą žiūrėjau skeptiškai. Savanoriai man atrodė pernelyg religingi, pernelyg geručiai, ne mano pasaulio žmonės. Atrodė taip keista, kad kažkas noriai paaukoja savo linksmybes ir pramogas, kad kitam, visai nepažįstamam žmogui, būtų geriau.

Nuomonė pasikeitė iškart, kai pabendravau su keliais savanoriais. Ypač gerą įspūdį paliko “Jaunimo linijos” savanorės, dvi linksmos merginos, iš pažiūros - niekuo neypatingos. Tik pradėjus bendrauti, išgirdau, koks ramus ir švelnus jų abiejų balsas, tiksliau, kalbėjimo maniera, o kalbai pasisukus apie jų veiklą, kilo mažutis pavydas. Dirbdamos savanorišką darbą jos gavo neįtikėtinai daug - kitokį požiūrį, supratimą, patirtį daugybės gyvenimų, kuriuos atveria joms skambinantys žmonės. Pasidarė gaila, kad aš pati nedirbu savanoriško darbo, nes buvo akivaizdu, kad patys savanoriai iš jo gauna labai daug.

Bet nereikia iliuzijų. Tai sunkus, atsakingas darbas, nesvarbu kokiai savanorių organizacijai priklausai. Tam tenka atiduoti visą save, be mūsų visuomenėje įprasto atlygio. Ir visgi - verta. Sunku įsivaizduoti laisvalaikį, kuris suteiktų daugiau progų didžiuotis savimi. Yra daugybė savanorystės formų, priklausomai nuo tavo pažiūrų, laisvo laiko kiekio ir sugebėjimų.

Tereikia pasirinkti.